Išvarymas. Londono adata

Kai nuo žemo Transporterio slenksčio Benas išlipo į Londoną, jis ne tik nesureikšmino savo išsilaipinimo – jis jo nepastebėjo. Nors jo asmeninėje mikrovisatoje tas žingsnis buvo tolygus pirmajam žmogaus žingsniui Mėnulyje. Perfrazuojant astronautą, čia buvo mažas žingsnelis Londonui (vienas iš milijardo tą valandą), ir gigantiškas šuolis šiam žmogui. Tai vėliau, jau žinodamas pasekmes, Benas bandys jį atkurti, netgi fiziškai sugrįš į šią vietą ir ieškos savo batų protektorių, o žiauriausiais gyvenimo momentais norės apskritai atsiimti – jei tai yra neįmanoma, bent jau pakartoti iš naujo - gal jam pavyktų pakoreguoti likimą, kuris ant šio šlapio asfalto atliko tokį mirtiną šuolį... Bet išsilaipinimo momentu Benas nepajuto jo svorio. Gyveno režimu „čia ir dabar“ ir prisimena tik, kaip pagalvojo, kad pagaliau visam laikui palieka apvemtą busiuką - savo klaikios gėdos liudijimą. O kadangi kiekvienas žingsnis tolino jį nuo šios gėdos, Benas praėjo juos greitai.

***

„Imdami į rankas grožinę knygą paprastai suteršiame savo smegenis klausimu: kiek pasakojime tiesos? Užbėgdamas tokiam klausimui už akių noriu iškart atsakyti: šio pasakojimo nebūtų, jeigu ne žmonės, 2010-ųjų rudenį išsiuntę mane į Londoną – būtent jie toliaregiškai įžvelgė tokio tyrimo galimybę ir prasmę. Emigracija iš Lietuvos į JK tuo metu buvo pasiekusi piką ir jos pasekmes jautė abi Išvarymo pusės: Lietuva išgyveno tuštėjimą, tuo tarpu britai baisėjosi „laukinių žmonių“ iš Rytų Europos antplūdžiu, ir tas baisėjimasis galų gale išsiliejo į Brexitą.

Neturėčiau šiandien ką pasakoti arba pasakojimas būtų stipriai kitoks, jeigu ne tuometiniai Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje darbuotojai, taip dosniai dalinęsi su manimi emigrantų kontaktais, ir, aišku, patys Lietuvos emigrantai, su didžiausiu įtarumu atverdavę man savo namų duris, nelabai suvokdami, kas aš toks ir ko iš jų noriu, bet žodis po žodžio (taurė po taurės) galų gale atsiverdavę.

Visų pirma noriu padėkoti visiems, kurių asmeninės istorijos nugulė į šį pasakojimą, ir tiems, kas mane su jais suvedė arba kurių dėka tą rudenį atsidūriau Londone, dėkosiu paskutinėje knygoje – asmeniškai ir kiekvienam. Išskyrus tuos, kurie dėl savo saugumo arba kitų priežasčių prašė jų tikrų vardų neatskleisti. Jiems anonimiškai dėkoju dabar.

Po trylikos metų nusprendęs perrašyti šį pasakojimą iš dramos į prozą (su dar daugiau personažų, įvykių ir detalių, kurių turėjau atsisakyti ribojamas pjesės žanro, tai yra ribotų žmogaus galimybių per vieną vakarą teatre suvirškinti tokį dramų kokteilį), stengiausi nepažeisti jo stuburo: tos bendros emigrantų jausenos, kurią tuo metu radau Londone. Visų pirma, savęs apgaudinėjimą, kad jų išvarymas laikinas: „Dar va šiek tiek uždirbsime, netausodami skaudančių kūnų, išsimiegodami traukiniuose, vežančiuose iš vieno darbo į kitą, ir tada tikrai grįšime.“ O aplink laksto jau anglakalbiai vaikai, kuriems Londonas tapo namais, ir tai yra akivaizdus inkaras – įrodymas, kad jie niekada nebegrįš.

O grįžtant prie klausimo, kiek šiame pasakojime tiesos – čia viskas yra tiesa. Ir kartu – niekas.“

Romano „Išvarymas. Londono adata“ autorius Marius Ivaškevičius